Sekanti naujiena, tai modelis, apie kurio egzistavimą dauguma ne tik, kad greičiausiai nežinojote, bet net ir ne sapnavote. Ir ne vien tik dėl to, kad jis buvo pagamintas vienu egzemplioriumi, bet ir todėl, kad iki mūsų dienų išliko tik tiek.
Kai pavarčiau modelį rankose, pagalvojau, kad ir AutoCult-as pradėjo žaisliukus gaminti. Lygus dugnas, automobiliniai ratukai, kad pažaist galėtum ir t.t. Ė ne! O pasirodo aš klydau, tai buvo bliūdo formos automobilis, su normalia GAZ-21 Volgos važiuokle, GAZ-13 V8 5,5ltr. varikliu, galėjęs pasiekti 170 km/h
! greitį. Atvažiavus iki bekelės, hidraulikos pagalba ratai, kaip lėktuve, sulysdavo į korpusą, automobilis atsiguldavo ant dugno, razdatkės pagalba prie variklio pasijungdavo 2 1,2 m skersmens ventiliatoriai, ir specialiomis angomis suspaustas oras pasiduodavo po automobiliu, kuris pakildavo nuo grunto apie 15 cm. Kas mane nustebino, kad oro pagalvė susidarydavo ne specialaus guminio sijono, o kėbulo briaunos, palenktos 45* kampu dugno atžvilgiu, pagalba. Automobilis galėjo judėti net ir vandeniu, tačiau sukeldavo tokį rūką, kad praktiškai nieko nesimatė. Šis modelis buvo antras, patobulintas. Turėjo valdymo eleronus su propeleriais, varomus dviejų 28 ah motociklo variklių, kurie žymiai palengvino automobilio valdymą judant ant oro pagalvės. Mat pirmasis prototipas, kuris vadinosi GAZ-16 jų neturėjo, o buvo valdomas oro srautų, nukreiptų iš pagrindinių ventiliatorių specialiomis angomis, kurios buvo uždaromos specialiomis metalinėmis žaliuzėmis iš vairuotojo kabinos. Tačiau šis valdymo būdas nepasiteisino, nes buvo nepatogus, o automobilis, nuėmus oro srautą nuo pagrindinių ventiliatorių vairams, stipriai nusėsdavo.
Tiesa, dar buvo pagamintas ir trečias prototipas, kuris vadinosi GAZ-16B ir buvo su sraigtasparnio Mi-2 varikliu, tačiau dėl jų gremezdiškumo, nepraktiškumo ir beprasmybės visas projektas ties tuo ir buvo nutrauktas. Aparatai su oro pagalve, išgaunama guminio sijono pagalba, pasirodė žymiai efektyvesni.
http://denisovets.ru/gaz/gazprototips/GAZ16.mp4